Sveiki, mano vardas Diana. Aš baigiau dizainą, svajoju dirbti blizgančiuose didžiausiuose Mados namuose, kuriems vadovauja Atėnė. Bet ten labia griežta atranka. Atėnė pavarto mano dizainus, išdeda į šuns dienas ir praveja.
Bet po kiek laiko atrandu, kad dizaino elementus nukopijuoja ir prekiauja pas save. Ateinu ieškoti teisybės. Šį kartą Atėnė atšauna, kad jeigu turiu pretenzijų galiu kreiptis į Jos Cerberį – Teisinio skyriaus Advokatą, kuris teisine kalba paaiškina, kad neturiu teisės į savo kūrinį – jie pirmieji jį sukūrė ir išeksponavo, o aš jeigu bandysiu toliau ieškoti teisybės, tai ginčą pralaimėsiu. Koks pažeminimas! Iš manęs pasisavino ir atėmė Mano Vaiką! Atėnė paskutinę akimirką kaip šuniui kaulą numeta ypatingą malonę likti su savo vaiku – įsidarbinti pas ją parduotuvėje klienčių matuotoja ir sukirpėja, kadangi aš gražiai apkirpau kraštus rankinuko – turiu gerus nagus, o nagingos moterys jai praverstų Korporacijos parduotuvėse.
Nežinau, ką daryti. Draugai sako: „siųsk ją ant trijų raidžių“. Bet buto nuomotoja reikalauja susimokėti iki rytojaus nuomą, kitaip mano daiktai bus išmesti į gatvę. O dar tuščias šaldytuvas – visa laimė, kad rankinuke mėtėsi pusė apgraužtos baronkos, tai nusprendžiu, kad blogiau nei tuščia baronkos skylė jau būti nebegali – priimu Atėnės žeminantį pasiūlymą.
Darbas alinantis. Neskaičiuojant valandų. Nesvarbu – sergi ar tau dienos ir blogai jautiesi. Bet nei viena merginų nenori patekti pas Atėnę į kabinetą pokalbiui – eina kalbos, kad viena po pokalbio nušoko nuo Bruklino tilto. Ir nors ją išgelbėjo, bet uždarė į psichuškę, kadangi ėmė kliedėti, kad visus Mados namų dizainus sukūrė jinai.
Merginos šnabžda išgėrusios bare, kad viršininkė Atėnė kaip vampyrė – siurbia jų dizaino idėjas, laiką ir visus išteklius. O kai nieko nebelieka, tai išmeta kaip išspaustą citriną. Dar piktai juokauja, kad rytais Atėnė geria ne arbatą, o eilinės aukos kraują iš to paauksuoto arbatos puodelio, iš kurio Atėnė griežtai draudžia net prisiliesti. Nors sako, kad tai jos sėkmės talismanas, bet kas žino – gal ten iš tikrųjų kraujas jos aukų?
Į parduotuvę užeina patrauklus jaunas vyras. Jis pamato Dianos dizaino elementų rankinuką ir labai apsidžiaugia – būtent tokio jis ieško savo sužadėtinei Herai. Kad būtų kuklus, bet reikšmingas. Kaupus, bet pabrėžiantis aukštą statusą.
Jis visaip giria tą rankinuką Dianai, o ši vis labiau rausta – ji gyvenime negirdėjo svetimą žmogų taip giriantį jos kūrinį. Džonas pastebi ir paklausia, kodėl ji tokia nuraudusi – ar jis ką nors ne taip pasakė? Diana impulsyviai ištaria, kad aš sukūriau šio rankinuko dizaino elementus –tą, tą ir aną. Ir parodo. Ir čia pats susigriebia – jai dabar šakės, jeigu tik kas perduos Atėnei – juk ji ką tik pažeidė pačią griežčiausią konfidencialumo sutarties sąlygą – niekam jokiomis aplinkybėmis neatskleisti šitos Korporacijos paslapties.
Jos geriausia „draugė-bendradarbė“ visgi pastebi. Kadangi yra labai plepi, tai netyčia išplepa moterų tualete rūkydama, kad matė kaip Diana rodė rankinuką ir pirštu banksnojo, ir pasakė, kad čia ji sukūrė. Merginos susižavi – jos būtinai turės išklausinėti Dianos, ar tiesa. Bet nespėja – Atėnės Cerberis eina pro šalį, užuodžia cigarečių dūmus moterų tualete, o yra griežtai draudžiama rūkyti – už draudimo nepaisymą laukia griežtos bausmės, kurios papildomai supančioja Atėnės-Voro drugelius – plaštakes Persefones, pakliuvusias į jos gudriai išmėtytą tinklą. Ir Cerberis įsiveržia į moterų tualetą, grėsmingai prispaudžia kaltininkes ir pareikalauja pasiaiškinti. Mainais į tai, kad Cerberis jų nenubaustų, moteriškės informuoja, ką Dianos draugužė matė ir girdėjo. Cerberis patenkintas- tai daug rimtesnis pažeidimas, ir dar tos neklaužados, atsikalbinėtojos Dianos, kurios jis nekenčia visa širdimi. Dabar jai rimtai nepasisekė.
Diana vakare save ramina, kad nieko tokio, jeigu vienkartinis klientas sužinojo šią baisią paslaptį – jis niekam neturės galimybės prasitarti. Todėl rami užmiega.
Rytoj eidama į darba pėstute, ji pamato trečioje eilėje nuo Madų gatvės mažutę aksesuarų parduotuvytę, kurioje vitriną puošia ... jos vakarykštis Džonas! Ji nustėrusi sustoja ir be jėgų žiūri į jį. Jis atsisuka, nusišypso, ir pamoja užeiti vidun. Ji tučtuojau pabėga – jai labia baisu, ir dar ji bijo pavėluoti į darbą. Sugrūda nedavalgytą baronką į savo rankinę, nubraukia skvernu cukraus pudros žandą ir nubėga.
Deja, atėjusios jos laukia Cerberis – jis ką tik baigė peržiūrėti salės prekybos vakar dienos video įrašus ir numetė ant stalo kelias nuotraukas, kuriose ji pirštu baksnoja į savo rankinę, kurią varto Džonas. Cerberis paklausia, ar žinai kas jis? Diana papurto nuleidusi galvą. “Čia – mūsų konkurentas. O tu ką tik atskleidei ne tik melą, kad sukūrei tą dizainą, bet dar išdavei komercinę korporacijos paslaptį. Ar žinai, kas tavęs dabar laukia? Duodu paskutinį šansą prisipažinti – tada leisiu tau tiesiog savo noru išeiti iš darbo. Diana pratrunka verkti – jai pikta ir apmaudu pripažinti savo pralaimėjimą. Ir dar taip reikia pinigų. Vėl artėja grėsmingas nuomos mokesčio mokėjimas, o kišenėse švilpauja skalikai. Cerberis nepermaldaujamas, o Dianai ir taip koktu dar žemintis, todėl ji susirenka daiktus ir apsiašarojusi išeina. Cerberis patenkintas suka ūsą – pagaliau atkeršijo tai užsispyrėlei ir išmetė iš darbo, kad nemutintų vandens savo maištingomis idėjomis apie teisę į darbuotojų poilsį – tegu ilsisi ramybėje “Let her rest in pieces now”.
Diana pati nejausdama – kojos kaip vatinės – praeina pro suakmenėjusias, žodį bijančias pralementi “drauges” parduotuvėje – anos bando žvilgsniu Dianą užjausti, bet bijo pajudėti – jas taip kausto Cerberio buvimas ir baimė dėl Jo galimos rūstybės jų asmeniui.
Dianą kojos atneša pro Džono parduotuvę, ten ją apleidžia jėgos ir ji susmunka. Tuščia prakasta baronka nurieda gatve po tramvajaus ratais, kurią ratai įtrėškia į purviną balą.
Diana atsipeikėja Džono parduotuvėlės galiniame kambarėlyje ant kušetės – Džonas paslaugiai pakabino jos paltą ant kėdės, šalia ant stalo garuoja kava ir naujas cielas sausainis be skylių. Durys prasiveria – pasirodo Džono galva, kuri klausia: “Kaip jaučiatės? Aš pamačiau jus sukniumbančią ant šaligatvio – vos spėjau sugauti. Parvedžiau čia ir iškviečiau gydytoją. Kaip jaučiatės?” Diana išsigandusi pašoka – Aš neturiu pinigų daktarui. Atšaukite.
Viskas gerai, aš sumokėsiu – tegu apžiūri. Mano sužadėtinei Jūsų rankinukas labai patiko. Ji klausia, ar galėtumėte sukurti kitų atspalvių?”
“O, TAIP. – sušunka Diana. Ir čia pat sudejuoja: O, NE”.
Kodėl ne?
Aš pasirašiau tą nelemtą konfidencialumo sutartį, ir atsisakiau teisių į savo dizainą, plius pasirašiau nekonkuravimo sutartį ir dabar penkis metus neturiu teisės tą patį darbą dirbti pas konkurentus. Velnias, kaip susimoviau. O šiandien tas prakeiktas CErberis sužinojo, kad vakar jums rodydama rankinuką pasigyriau, kad dizaino elementus sukūriau aš, tai šiandien buvau priversta savo noru išeiti iš darbo – turbūt, jei Cerberis sužinotų, kad esu pas jus, tai mane užtampytų po teismus – turėčiau metų metus įrodinėti, kad jums šiuo metu neperduodu jokių konfidencialių Korporacijos paslapčių.
“Nusiraminkite, mieloji. – nusijuokė Džonas. Mano tėtis – didelis šitų sutarčių ekspertas. Neabejoju, kad jis ras būdą, kaip jums nužvanginti nuo kaklo šitas grandines.”.
Čia į parduotuvę įėjo Džono sužadėtinė – Hera. Ji įėjo į galinį kambarėlį ir pamatė Dianą ant kušetės vienu du su jos vyru. Šakės. Kaip ji drįso paliesti jos sužadėtinį.
Džonas šoko jųdviejų supažindinti – čia tavo rankinuko dizainerė, Diana. Čia mano sužadėtinė, Hera.
Hera paniekinamai nužvelgė Dianą – nors jai rankinukas labia patiko, ir ji jau svajojo nusipirkti dar iš jų serijos, bet jokia konkurentė neturi teisės liesti jos Džoną.
Džonai, mes vėluojame į kviestinius pietus pas poną ir poną Smitus, juk nepamiršai, brangusis?
A, taip, brangioji – aš jau einu. Viso gero, Diana, jei ko reikės – čia mano telefonas. Iki
Diana apžiūri Džono parduotuvę, pastebi iškabą “ieškom pardavėjos”. Nuryja paskutinį kasnį sausainio: “Čia kaip tik man”. Atvyksta gydytojas. Apžiūri. “Jums tiesiog stiprus nervų išsekimas”. Receptas – poilsis ir vieno mėnesio atostogas priverstinės. Grįžta su nauja viltim namo – kad tik, kaip sake Džonas, jo tėvui pavyktų rasti būdą nusimesti tas prakeiktas paslapčių grandines.
Savo laiptinėje prasilenkia su aukštu žemiau gyvenančia keistuole, kuriai “ne visi namuose” – eina kalbos, kad ji imigrantė iš rytų europos, lenkijos ir dirbo kadaise mados namuose. Keistuolė patraukia per dantį – “kur dingo tavo baronka?”
Diana kažkodėl išsipasakoja. Otilda išklauso ir pasako, kad ne jai vienai taip nepasisekė – ji irgi dirbo vienuose mados namuose, kur mados namų viršininkė jai prisakė tiek baisių žodžių, kad ji bandė nušokti nuo bruklino tilto, o kai ji policijoje užpildė raportą visa tiesą, kaip jai uždraudė sakyti, kad ji yra tikroji mados naumų dizaino autorė, tai ją Korporacijos Advokatai paskyrė psichiatrinę ekspertizę, ekspertams pateikė krūvą dokumentinių įrodymų, kad ji negalėjo tų dizainų sukurti pati viena ir jai galiausiai padarė oficialią išvadą, kad yra lengvas nukrypimas nuo psichikos su polinkiu į isteriją, bet laimei, jos nepripažino agresyvia ir pavojinga visuomenei. Kai jai pripažino psichikos sutrikimą, jos karjeirai mados industrijoje atėjo galas – ji tapo bename, kol galiausiai prisiglaudė čia palėpės ankštame kambarėlyje. Diana suprato, apie ką eina kalba. Jos baimės šios Otildos atžvilgiu ištirpo ir ji pamatė situaciją Otildos akimis – tai Dianai labia pasisekė, jai leido pačiai išeiti iš darbo, be visagriaunančių pokalbių su Atėne ir jai neprireikė šokti nuo Bruklino tilto.
Otilda pasiūlo laikinai – kol pradės uždirbti pakankamai – persikraustyti pas ją į tą ankštą kambarėlį. Dianą padėkoja, bet atsisako – ji tiki, kad Džonas sutiks ją įdarbinti.
Kitą rytą ji pas Džoną. Paklausia, ar Džonas sutiktų ją įdarbinti. Džonas mielai sutinka. Susitaria, kad ji kol kas dirbs slapta iš namų, kol Džono tėvas neras būdo ją išlaisvinti ir pančių. Minimali alga –vos vos užtenka sumokėti už nuomą. Bet už tai daug daugiau laisvo laiko – dabar jos vakarai laisvi ir ji praleidžia vakarus vaikštinėdama su nauja drauge Otilda po naktinį NiuJorką ir apkalbėdamos senas madas bei naujas madas – jų bendras pomėgis – stoviniuoti prie kiekvienos vitrines ir apkalbinėti dizainierio nuotaikas, charakterį ir būsenas, iš kurių gimė visos dizaino keistenybės. Kaip vidiniai demonai paleisti kūrybos lenktynėse virsta eikliais žirgais, traukiančiais važnyčiotoją į šlovės Olimpą arba Gėdos Prarają. Šlovė ir Gėda – eina kartais ranka rankon.
Galų gale, praeina mėnuo – Diana pilnai atsigauna nuo nervinio išsekimo – gydytojas ją pasveikina. Džonas ją įdarbina savo parduotuvytėje. Diana patinka Džono tėvui – senam graikų poseidonui Onanasiui, kuris visa širdimi nekenčia korporacijų – čia jis atkreipia Dianos dėmesį, atvirumo priepuolyje, kad visos korporacijos kadaise buvo mažos kompanijos – jis, būdamas jaunuoliu, karštai tikėjo, kad vieną dieną jo parduotuvytė taps didžiais Mados namais, deja – jis praleido savo šansą įdarbinti gabią dizainerę – jis nesutiko jai mokėti paprašytos algos – tiesiog neturėjo tiek pinigų, bet dabar galvoja – kad ne pinigų jam trūko, o proto. Ir galiausiai korporacijos užspaudė jo pagrindinius žaliavų tiekėjus, jo žaliavų tiekimas ėmė buksuoti, klientai burbėti ir išsivaikščiojo, o jis bankrutavo. Laimei, jis rado jėgų atsistoti, bet į dizaino rinką tiesiogiai nebegrįžo, nors kai kurie seni ryšiai liko – jis atidarė odos išdirbimo fabrikėlį Tenesio valstijoje ir tyliai ramiai iki šiol aptarnauja savo buvusius tiekėjus dabar jau kaip jų tiekėjas. Taigi, senis Onasis, bliadūnas vienišas, Dianai pasakė paslaptį – visos korporacijos kadaise buvo mažos kompainijos. O visa paslaptis į didybę – rasti kelią į žmonių – pirkėjų širdis, o širds pati ras kelią į pirkėjų piniginę.
Diana pritaiko kelias savo dizaino idėjas – įkalba Džoną pagaminti rankinuką FrekenBok, skirtą imigrantėms - panteroms iš buvusios Sovietų Sąjungos, savo jėgomis prasimušusioms į karjeros viršūnes Niu jorko verslo džiunglėse. Juk FrekenBok – žinomas vardas rytų europos pasaulyje.
Džonas pradžioje prieštarauja – kas čia per segmentas, išeiviai iš soviet sąjungos – juk jie ubagai. Bet Diana įtikina, kad niekas nesiorientuoja iš pagrindinių konkurentų į šias moteris, o jos turi pakankamai gudrumo ir energijos, kad taptų žinomomis savo srityse. O kas gali būti geresne reklama, nei jų mėgstamas rankinukas ant jų peties kokio nors verslo žurnalo puslapiuose? Gal galutinai nuginkluotų Džoną, Diana padaro triuką: pati pasiūna (juk ji vis dar puikiai apkerpa ir susiūna) ryškų magentos rankinuką su auksiniu obuolio užrašu: “Pačiai Gražiausiai” ir tarsi netyčia pastato ant Džono stalo, kai pas jį lankosi jo pagrindinio tiekėjo Komercijos Direktorė – atlieka distributorių metinės veiklos įvertinimą.
Direktorės akys prilimpa prie to rankinuko, jos minčių dėstymo raiška užklimpsta. Galiausiai ji nutyla. Prieina prie rankinuko. Paglosto. Perskaito garsiai: “Pačiai Gražiausiai”. Ir atsitokėjusi paklausia: “Kas čia?” Diana trumpai papasakoja legend, kaip jaunasis Paris – Trojos princas sprendė Deivių ginčą. Direktorė nusijuokia ir Džono paklausia – tai tu jaunasis Paris? Gudru… puiki asociacija su senosios europos mados istorijos klasika – Paryžiumi. Tai kam skirtas rankinukas? “Jums” atsako Diana “Jį siuvau Jums – juk visa, kas gražiausia šioje mūsų parduotuvėje priklauso Jums”. Direktorė labai patenkinta. Vis glosto rankinuką po pažastimi ir išrašo puikų įvertinimą Džono parduotuvei “Džonai, Jūs padarėte labai teisingą pasirinkimą”.
Ji pakviečia Džonui su Diana apsilankyti pas ją svečiuose iš karto po metinio distributorių apdovanojimo. Hera įsiutusi, bet nieko negali padaryti – ten griežtai dalykiniai pietūs, o pakvietė asmeniškai Dianai. Hera bando supilti ricinos į Dianos gėrimą, bet netyčia iš tų nervų išgeria pati ir pati suviduriuoja.
Per dalykinius pietus Direktorė pasiūlo gaminti šituose rankinukus su jos brandu. Džonas labai apsidžiaugia – tai tuos stabilų srautą pajamų, ko labai reikia jo parduotuvytei, o Dianai tai papildoma paskata toliau kurti naujas idėjas. Bet Diana, Džono nuostabai, paprašo duoti laiko perskaityti Direktorės pasiūlymą ir jį apsvarstyti.
Kol važiuoja namo, Džonas priekaištauja Dianai, kad ką čia svarstyti – reikia griebti, kol nepersigalvojo – juk tokie pasiūlymai nesimėto ant kelio. Diana prieštarauja – auksas ir pelenuose žiba. Taip, pelenų aplinkui daug, bet kai sukuri kažką iš tikrųjų vertingo, tai traukia visų akis ir širdis. Džonas visai susinervina – jis vos ne vos susituri neišrėkęs, kad tai mano verslas, ir mano sprendimai – juk aš tave iš gatvės parsivedžiau. Bet, pamatęs laimės spindinčias Dianos akis, apsiramina – nusprendžia pasitarti su tėčiu, tas jam visada duoda gerų patarimų.
Sekančią dieną, Džonas susijaudinęs įlekia pas Dianą ir ant stalo paguldo naują kontraktą su Diana, kur jai pasiūlo 50%/50% dalintis pelną nuo visų dabarties ir ateities dizainų pardavimų, kuriuos sukurės ir sukurs Diana. Diana sutinka – jai tinka atsisakyti reikšmingos dalies algos mainais į savo kūrinių realizavimo pelną, bet įrašo sąlygą, kad galutinį sprendimą dėl dizainų pardavimo būdo ir laiko priims ji pati. Džonas sutinka. Pasirašo ir pakelia šampaną.
Kalbos apie nuostabų rankinuką pasiekia ir buvusią Dianos viršininkę Atėnę – kur gi ne, juk tai jos pagrindinė konkurentė dabar išdidžiai nešiojasi ir giriasi. Atėnė bando kelti bylą, bet šį kartą jos Cerberis susiduria su dar didesniu Cerberiu – nieko negali padaryti. Dabar šis dizainas priklauso ir yra ginamas Direktorės korporacijos. Atėnė pradeda gailėtis, kad iš nagų paleido Dianą. Niršta ir nusprendžia, kad turi žūtbūt paveržti šitą dizainą paveržti iš Direktorės. Todėl ji tampa itin meili ir pakviečia Dianą tartis.
Čia Dianai sužimba Gyvendimo svajonė – ją apipila dovanomis ir dėmesiu ir vilionėmis pažadais. Atėnė, papirkusi Džono Herą pigiu pažadu padaryti Džoną savo partneriu, gauna Džono kontraktą su Diana. Abu su Cerberiu jį skaito ir garsiai žvengia – ten tiesiog vienas sakinys „Mes pasižadam“. O kur sankcijos? Baudos? Slaptumas? Cha cha cha – tokia sutartis be jokių apsaugų. Kvailių „Garbės Žodis“.
Atėnė Dianai pristato pietų metu, kad ji yra laukiama. Diana paklausia, bet kaip dėl mano sutarties su Džonu. Atėnė neištveria, ima prunkšti, makaronas išlenda jai per nosį. Galiausiai ji paaiškina, kad dar niekada nematė tokios juokingos sutarties ant servetėlės – gal jūs šampano taures su ja šluostėte? Diana nieko nesako, bet tai tiesa. Diana tik paklausia, o kur ją matėte? Atėnė paniekinamai atsako, kad viena durnelė atnešė. Diana mandagiai atsako, kad jai garbės žodis svarbiau už popierių, ant kurio jos garbė surašyta žodžiais.
Atėnė atšauna, kad tu visgi pagalvok – juk mano Korporacija yra galinga, daug ryšių, daug tiekėjų. Kas atsitiktų gležnutei parduotuvei, jeigu iš jos pasitraukti vienas kitas svarbūs tiekėjai? Visgi Diana tvirtai atsako ne. „Niekam Nesakyk Ne, kad nesuskambėtų Ne tau pačiai, Diana“ sušnypščia Atėnė.
Džonas kitą dieną praneša, kad vienos spalvos einamų rankinukų tiekimas nutrauktas „dėl kažkokių problemų gamyboje“. Diana paskambina Atėnei. Ši subtilia užuomina duoda suprasti, kad tai jos rankų darbas. Duoda 30 dienų priimti jos pasiūlymą, bet jau nebe tokį dosnų.
Diana kreipiasi pagalbos pas kaimynę Otildą. Ši patvirtina, kad Atėnė viską gali. Ji pasiūlo suburti visą Džono palaikymo komandą – smulkus verslas neturi pinigų samdyti armijos advokatų ir patarėjų, bet kartais turi stipresnius sąjungininkus – geros valios ambasadorius savanorius, kurie be pinigų , na, nebent už smulkias dovanėles ačiukus, padeda nuoširdžiai rūpinasi jauno verslo augimu – va jie ir yra tikrieji jauno Verslo Angelai.
Diana pakalba su Džonu – juk jie garbės žodžio partneriai.
Džonas įsitikina, kad tikrai jo sužadėtinė Hera perdavė dokumento kopiją – jis randa sugalmžytą nepavykusią kopiją įstrigusią aparate, kai Dianos nebuvo parduotuvėje – o nuo seifo raktą be jo turi tik Hera. Hera isterikuoja, rėkia, kad čia ne ji, o Diana viską tyčia taip sustatė, bet kai Diana grįžusi paleidžia audio įrašą su Atėne – toji aiškiai atsako į Dianos klausimą „viena pasipūtusi kvaiša dėl savo vyro pati man į rankas jį atnešė“.
Džonas nutraukia santykius su Hera, nors ji yra vieno įtakingo tiekėjo dukra ir tuo potencialiai užsitraukia tų mados namų tiekėjo rūstybę. Bet senis Onasis pasako – nebijok, Gerdą – Heros tėvą – palik man. Aš jusu su Hera suvedžiau, Aš jus ir išvesiu. Mudu kaip tik rytoj suplanavę žaisti golfa – ten ir sutvarkysiu.
O Diana atsiveda Otildą. Otilda paklausia Onasio, iš kur pas jį vyriškas rankinukas. Onasis atsako, kad prieš eilę metų pamatė vitrinoje ką tik pristatytą riboto leidimo rankinių vyrams seriją nematyto grožio, kuri jam sužadino pačius šilčiausius jaunystės prisiminimus, ir atirado jėgų toliau gyventi – įveikti žlugdančią depresiją po verslo bankroto. Šis rankinukas iš odos ir jam pakuždėjo verslo idėją, kad jo buvusiems tiekėjams gali reikėti patikimo odos žaliavų tiekėjo. Ir taip ji pradėjo savo naują odos išdirbimo verslą iš kurio pramaitino ir save, ir Džoną – savo vienturtį sūnų.
Otilda kukliai prisipažino, kad tai jos asmeniškai kurtas dizainas, kur pavogė Atėnės korporacija: „Taip, senos Atėnės išeina – jų galvos lieka kaboti portretuose šlovės galerijoje, naujos ateina, bet visos elgiasi kaip viena“.
Jie suformuoja Štabą pasipriešinti korporacijai. Nusprendžia kautis – kiekvienas dėl savo asmeninių priežasčių. Nors jėgos itin nelygios. Ieško strategijos kaip atlaikyti pirmą mėnesį. Nusprendžia į Mados Ieties smaigalį pardavimų įstatyti naują Dianos dizaino serija, tačiau atkalba Dianą nuo „Frekenbok“ vardo - jis turi siaubingai prastas asociacijas anglų kalboje, o rytų europoje asocijuojasi su valytojomis ir namų tvarkytojomis - šeimininkėmis. Tada Diana pareiškia, kad visos moterys yra savo namų šeimininkės ir savo gyvenimo tvarkytojos. Kadangi „Paris“ „Apple“ ir pan pavadinimai jau užimti, tai Diana viena prieš tris pasinaudoja lemiama savo kontrakto sąlyga – jos žodis lemiamas dėl jos dizaino gaminių pardavimo būdo. Taip atsiranda „FrekenBok“ vardas.
“Slaptumas veda į Tamsią Bromą, kurioje tik ir tyko dantyti Korporacijų Advokatai su pjautuvais nupjauti tai, ko nepasėjo, pasiruošę su mėsomis išlupti, ką turi geriausio.“
Jie surenka atsargas ir prafinansuoja tradicinę platinimo kampaniją – per podiumo šou, kelis straipsnius spadoje ir popierinius pakvietimus metro. Ateina vos keletas pirkėjų. Fiasko..
Kai viskas atrodo žulgę, vienos dalykiškai atrodančios mamytės, kol ji renkasi rankinuko spalvą, mergaitė garsiai paklausia: „O kodėl jūsų reklamos nėra internete? Mano mama ir aš mėgstame žaisti spalvotus burbuliukus, o jūsų rankinuų spalvos tokios, kaip tų burbuliukų – kodėl tarp burbuliukų nėra jūsų rankinukų? Aš norėčiau burbuliukų žaidime laimėti jūsų rankinuką“.
<vėliau mergatei Diana atsidėkoja – iškilmingo atidarymo kaspino nukirpimo metu garsiai padėkoja šiai nuostabios įžvalgos mergaitei ir jo mamai, padėjusiai sukurti Mados namų vardą ir reklamos kamapaniją“. >
„Nekalbėk niekų, brangioji“, atkerta mama, bet dėl visa ko įveda „FrekenBok“ į paiešką. Akurat. Nėra. Pasirodo, neužtenka tiesiog įkelti prekes į savo e-parduotuvę, bet ją dar reikia socialiniuose tinkluose ir e-spaudoje viral būdu išreklamuoti, kad pasklistų žaibo greičiu kaip zaraza žmonių galvose kaip įkyri mintis.
Laimei, pasirodo ši mamytė turi nuosavą mažą SEO marketingos firmelę, yra garsi savo nišoje „Build your e-brand“ knygos autorė ir kas nuostabiausia, jai labai patinka FrekenBok rankinukas – „jis tarsi sukurtas Man“.
Tuo tarpu Džonas su Otilda ir Onasiu sužino, kad žurnalai iš tikrųjų jų reklamos taip ir neišspausdino – Atėnė juos šantažavo, kad atsiims savo reklamas, todėl Dianos namų reklamos straipsniai tiesiog nusėdo e-spaudos „archyvuose“, taip ir nepakliuvusios į didįjį mados naujienų srautą.
„Cha. Google nepapirksi. Gali sukelti adwords kainas, bet visų keywordų neišpirksi – net nesugalvosi nė pusės.
Pirkėja parengia kruopštų marketingo planą, kaip įvesti naują mados klyksmą į žviegiančią mados rinką. Bet jam įgyvendinti, nors ir partizaininio marketingo pagrindais, reikia dar krūvos pinigų, o jų nebėra. Pajamos iš esamų pardavimų leidžia kvėpuoti, bet apie plėtros šuolį verčia pamiršti.
Visgi, gana daug aukštą statusą užimančių Atėnių atsisako pirkti iš smulkios krautuvęs – „per žemas lygis“.
Kai atrodo, kad viskas žlugo, į parduotuvę ateina pastato savininkas Antanas nuomos. Diana su juo kalba, pristato rankinuką ir sužino, kad jis valdo daug NT Niujorke. Viena vieta – Madison Square Avenue, kuir besiribojančiu su parkeliu bloke Antanas turi kampinį sklypą, paruoštą Mados Rūmų statybai, kurie pasak Antano, „sudrebins visus iki dabar statytus ir ilgai neturės lygių“. Antanas išskirtiniems rūmams dairosi išskirtinio operatoriaus – Mados namų.
Diana paklausia, ar jau pradėjo statybas. Jis su kartėliu atsako , kad dėl vienos stervos užsispyrimo sustabdė planus pradėti statybas, kai pagrindinis numatytas operatorius – Atėnės mados namai atšaukė savo dalyvavimą. O kiti Mados namai jau tur bloke savo Parduotuves, todėl nesutinka uždaryti senų turimų – kanibalizuoti ar restruktūrizuoti, kol senosios dar neša visai padorų pelną. „Jie per daug konservatyvūs ir siaurai mąstantys“ – pabrėžė Antanas.
Dianai širdis suspurda – intuicija <intarpas vaizdeliui> rėkia, kad čia jų auksinis šansas: „O jeigu mes? Mes būtume Jūsų pačiais geriausiais operatoriais“.
„Jūs?“ nusijuokia Antonas. Nužvelgia Dianos 200 kv.metrų:, „Pupute, juk visas jūsų prekes galiu pamatyti vienu žvilgsniu. Suskaičiuoti jūsų apyvartai man net nereikia pirkti jūsų kreditingumo finansinių ataskaitų. Kaip ir nebūtina užeiti vidun, kad priimti sprendimą ar jūs turite, ko ieškau, ar ne.“.
„Taip, bet Jūs čia matote tik Aisbergo viršūnę“,
„Kaip tai?“
„Mūsų tikrasis sandėlis prekių yra mūsų galvose – mūsų neišsemiamas Gausybės ragas <Abundancy> Dizaino Idėjų. Ir mūsų verslo modelis toks, kad mūsų parduotuvės sandėlis yra guminis – mes savo dizainą demonstruojame internete ir parduodame prekes, jas dar nepaleidus į gamybą.“
Džonas nepatiki – paprašo parodyti balansą. Diana tučtuojau atbėga. Parodo. Džonas užsideda storus akinius ir skaito apatinę eilutę iš arti. Galop prataria: „Mhm... Po teisybei buvau tikras jūsų apyvarta dešimt kartų mažesnė. Man visada buvo smalsu paklausti, iš kokių aukso kiaušinių sugebate visada laiku sumokėti nuomą mėnesį į priekį“.
„Taip, mūsų verslo modelis – prekyba dizaino idėjomis ir greita gamyba – yra mūsų stebuklinga žąsis, dedanti auksinius kiaušinius“ prie jų prisijungia Džonas, švelniai per liemenį apkabindamas Dianą.
„Tai kam jums didžiuliai mados Rūmai? Mano planuose jie bus 5555 m2 bendro ploto.”
“Po teisybei, ne. Bet mūsų target taikinys – Atėnės, ir dalis jų įsitikinusios, kad patikimai tik tai, kas eksponuojama Mados Rūmuose. O Jūsų Vizijos Rūmai atrodo patys gražiausi visoje Amerikoje.“
„Tikrai TAIP“
„Mes turime idėja, kaip galėtume vieni kitiems duoti didelį pelną.“
„Na gerai, atsiųskitee savo verslo pasiūlymą mano sekretorei. Įrodykite skaičiais, kaip jūs sugebėsite užpildyti Grožio Fortūnos Rūmus grožiu ir harmonija, sumokėti po 500.000 usd nuomos per mėnesį IR nebankrutuoti po pirmo mėnesio.“
„O kaip Atėnė?“
„Kas? Toji sena kliuška? Tegu išgraužia“.
Atsisveikina ir Diana su Džonu sukerta rankomis su Antonu.
<Auksinio šanso – bilieto į Ateitį – verslo plano darymas. Fun and Love. Verslo planą pristato. Tinka. Pasirašo kontraktą.>
BET...
...iš kur gaut krūvą pinigų???? Dabar jau ne tik įvedimo kampanijai, bet ir visam Mados rūmų atidarymui??
Dianai šauna į galvą minti, kad galbūt Otildos kontraktą, kuris riboja jos dizaino panaudojimą, galima apeiti. Akurat! Pasirodo, prieš du metus baigėsi dizaino teisinė apsauga – ji dabar laisva vėl kurta nuosavą kolekciją.
Otildai Diana pasiūlo labia palankius % nuo pardavimų ir pelno. Tiek, kiek Džonas jai pasiūlė. Džonas bando protestuoti – juk tai iš esmės prieštarauja visai Mados pramonės tradicijai. Yra nebylus susitarimas, kiek Mados nama gali maksimum mokėti dizaneriui ir taškas. Diana atkerta, kad 30% Mados namams nuo milijono laisvės kurti yra geriau, nei 99% nuo 1000 vergų skatikų. Gabalėlis sraunios Amazonės yra daugiau, nei šimto upelių išdžiūvusios senvagės.
Džonui dašyla. „O tai ką? Tokias sąlygas siūlysi visiems?“
„O! Kodėl gi ne?! Mes galime į šiuos Mados Rūmus pakviesti VISUS dizainerius – padaryti juos bendrais rūmais. Jeigu kūrėjas tiki savo kūrinių sėkmė – duokime jai ar jam šansą. Onasis rūpintųsi rūbų užsakomąja gamyba. Helen – e-marketingu. Džonas – viso ūžiančio Rūmų Avilio sklandžiu administraciniu darbu, o Diana – tvarkytų dizaino verslą.
Džonui sukyla ambicijos, pasiskundžia tėvui – gal čia jo partnerė bando jį apeiti? Onasis nuramina sūnų, kad be Dianos jis taip ir būtų turškęsis 200 m2 kūdroje iki gyvos galvos. „Kai danguje pasirodo sakalas, tik vištos puola slėptis pakrūmėse“. Sūnau, gimstančioje ir sparčiai augančioje įmonėje bus reikalų sprogimas. Dabartinius reikalus padaugink iš 100, o paskui – dar iš 100. Kiek turi valandų paroje? Verčiau savo energiją nukreipk į kruopštų veiksmų planą sparčiam augimui palaikyti. O Mados dizaino verslo darymo reikalus palik Dianai – ji atrodo gimusi sukurti naujus Mados namus.
Kilusį dizainerių rinkoje sujudimą greitai pajuto Atėnė – vienas po kito jos morališkai sužlugdyti nauji kandidatai negrįžo maldauti jos bet kokio darbo kaip įprastai. Vienas dar pasiuntė įžūliai „po velnių“.
„Tai kur tu dėsis?“
„Eisiu pas Dianą“.
„Pas ką pas ką?“ apstulbo Atėnė. Ji niekada nelaike nei vieno dizainerio, be Harvardo verslo valdymo diplomo, rimtu konkurentu. O čia kas toks išdygo kaip Pilypas iš kanapių?
„Nu ir eik. Pažiūrėsiu, kaip jūs būriais šliaušite pas mane ant kelių maldaudami bet kokio darbelio, kai po pirmo mėnesio tavo Diana bankrutuos“.
Visgi Atėnė nurodė Cerberiui surinkti informaciją apie tą Dianą. Dabar Atėnė susinervinusi stovėjo savo penktame Mados Rūmų stiklo biuro aukšte į Madison square ir piktinosi, kad čia tokia išsišokelė vienu mostu žada išperinti tūkstantį mažiukų laisvų, nepriklausomų sakaliukų. Ji neabejoja, kad Dianos rūmai sužlugs, bet pati dizainerių laisvės nuo Mados namų, pati idėja, kad bet kuris dizaineris gali sukurti nepriklausomus nuosavus Mados namus skambėjo kaip pati didžiausia įžūliausia šventvagystė.
Naktį Atėnė miegojo blogai „tūkstantis sakaliukų išnešiojo Atėnės lizdą po gabalėlį“. Atėnei atima žadą – ją pagauna isterija. Ji panikuoja. Ji pirmą kartą gyvenime nebežino, ko griebtis. Dar viso to maža – pasirodo ta sena putpelė Otilda kažkur sužinojo, kad baigėsi Patento galiojimo laikas ir ėmė pardavinėti savo vardo Dizainą iš po Atėnės nosies.
Atėnę iškviečia ant kilimėlio Direktorių Taryboje. Atėnė meluoja, kad viską kontroliuoja. Kai eina koridoriumi, ten yra buvusių Atėnių fotografijos „Korporacijos šlovės galerija“ – kaip aistringas medžiotojas kolekcionuoja liūtų galvas trofėjus, taip dabar ta foto kolekcija jai riaumoja liūčių galvomis, kai Pirmininkas šypsodamasis atsako – čia, Atėne, kada nors kabos tavo nuotrauka mūsų šlovės galerijoje <šis vaizdelis tik be liūčių įžvalgos turi atsirasti ir istorijos pradžioje>. Atėnei vaidenasi <prisapnuoja antrą košmarą>, kad ją Diana nušauna iš sidabrinio lanko paleistų 1000 strėlių spiečiumi, o Pirmininkas kvatoja ir jos galvą kaip iškamšą pamauna į „Galeriją“.
Atėnė desperatiškai ieško būdų. Laikas tiksi. Atidarymas naujų Dianos namų šalia. Atėnė visus bando šantažuoti, kai nepadeda papirkinėjimas. Tas Antanas visai išprotėjo – jį taip sužavėjo Dianos verslo modelis „Dianos Bitės prieš Atėnės Skruzdėles“, kad į Atėnės grasinimą nutraukti nuomą vienuose mados rūmuose, jis atšauna, kad – prašom, seniai nuomos kaina buvo bekelta. Rinka atsigavo, o iš tų 1000 dizainerių jis įsitikinęs, jau po pirmo mėnesio išryškės nauji dizaino lyderiai, kuriuos jis mielai įleis į Atėnės atlaisvintus Mados rūmus, kurie kasdien Mados namams generuoja po 20.000 turtingų lankytojų srautą.
Ką praras Atėnė? 20.000 lankytojų kasdien? Ne. Ji praras tos teritorijos srauto kontrolę ir tiems 20.000 nebegalės riboti informacijos ir žinių bei priėjimo prie alternatyvaus dizaino, o to pasekoje gresia iš rankų išleisti Atėnės Mados namų alfa ir omegą – visuomenės formavimo nuomonę kas yra mada, o kas – šiukšlė. Gi dabar Atėnei užtenka iškelti gracingai ranką, durti pirštu į rūbelį ir pasakyti „čia – Mada. Čia – gražu“. Ir avelės klusniai lekia ieškoti „geriausio bargain“ pasiūlymo tos vienintelės ir nepakartojamos visas nuodėmes atleidžiančios indulgencijos, kurios vardas „paskutinis Mados klyksmas“.
Atėnė išrausta, bet netarusi nė žodžio trenkia durimis ir aukštai pakelta galva išeina.
Atėnei beliko paskutinis šūvis – ji įtikina Direktorių Tarybą, kad reikia nupirkti sparčiai augantį Dianos verslą, kol ji dar nespėjo atidaryti Rūmų savo vardu. Ant tų Rūmų turi kaboti Atėnės mados namų vardas.
Pirmininkas nustebęs – juk tu visada sakei, kad toks verslo modelis mokėti daugiau kaip 1% pasmerktas žlugti ilgainiui?
„Laikai pasikeitė“ Atėnė prakaituoja.
Pirmininkas atsako, turiu pasitarti su Taryba.
Atidarymo dienos pabaiga. Diana stovi parke ir stebi, kaip nemažėjanti minia ištroškusių dizaino alternatyvų ir begalinio pasirinkimo pirkėjų plūsta į jos vardo Mados namus Antano rūmuose. Jai atmintyje blyksi šios dienos atidarymo akimirkų vaizdeliai.
Prieina Antanas. Spaudžia ranką ir prisipažįsta, kad nieko panašus per savo 40 metų nekilnojamo turt vystytojo karjerą nebuvo matęs. Diana pavargusi ir laiminga.
Ateina Džonas. Praneša ir apkabina: „šiandien pardavėme už 1 milijoną dolerių. Per pirmą dieną.“
Diana kvatoja – iš FrekenBok rankinuko ištraukia Atėnės Korporacijos Pirmininko asmenišką laišką Dianai ir Džonui su pasiūlymu nupirkti visą verslą, sumokant 3 metų būsimų pardavimų kainą IR paskiriant Dianą į Atėnės postą.
Diana kartu su Džonu juokdamiesi prieina krantinę – NiuJorko žiburiai, Frenko Sinatros daina iš juodo gangsterių džipo. Diana pabučiuoja Džoną - turi kai ką padaryti. Ima Korporacijos pasiūlymą ir iš jo išlanksto laivelį. Pritupia ir paleidžia į vandenį. Tada abu šoka valsą naktyje Frenko Sinatros NiuJork, NiuJork.
Pro šalį pralekia Policijos automobilis, iš kurio Cerberis rėkia kažką grasinančio dizainerėms – jo buvusioms darbuotojoms. O Korporacijos šlovės galerijoje kabo Atėnės galva rėmeliuose.
