„Tiek to“: mėlyno talonėlių komposterio istorija

Gilus vidurnaktis. Grįžtame namo iš tolimos kelionės – aš ir abu mano seneliai. Stovime autobusų stotelėje. Aš laikau rankose stebuklingą prietaisą, kuris nugabena ten, kur širdis geidžia.

Stotelėje žmonių daug. „Noriu autobuso namo“. Sustoja prailgintas 18-tasis. „Pala – jis mums nepakeliui, juk pirma turiu užvežti senelius į jų namus Kooperacijos gatvėje, o iš ten – keliauti į tarpmiestinių autobusų stotį, ten sėsti į Kauno autobusą ir važiuoti namo“. 18-tasis nuvažiuoja.

      - Noriu Mus į Namus.

Atvažiuoja kitas. Baltai oranžinis su žaliomis dryžėmis ant šono. Ant kaktos šviečia „18“. Prailgintas ir praaukštintas.

      - Gal maršrutas pasikeitė? – sako mamulė, niuktelna dieduką ir skuba į autobuso ryklę - duris, kad prasibrauti pirma tarp tašėmis, prakaitu ir prisiminimais nešinų žmonių.

Aš delsiu. „Noriu Namo!”. Atvažiuoja dar vienas. Toks pats „18“. „Ką?! O kitokių nėra?!”.

Atvažiuoja pora naujų žibintų – net iššoku kelis žingsnius iš eilės. Šitas geltonas ir be numerių.

„Keista... Teks patikėti ir grįžti į antrą aštunioliktąjį...“ – matau, kaip mano pusėje vartų gerklė tarsi specialiai lūkuriuodama manęs delsia prasiverti, todėl keleiviai plūsta per dešinį žandą. Mamulė su dieduku ką tik įžengė per slenkstį. Ir man metas.

Vos įlipau, mane pastvėrė žmonių kūnų srautas, plūstantis gylyn – kur yra vietų ir sėdynių. Visomis eilėmis. Pensininkai ir šiaip solidūs vyrai bei moterys – visi veržiasi laimėti Derbio lenktynes iki Sėdynės. Šią sakralinės įtampos minutę jie tetrokšta dviejų dalykų: „Namo“ ir „Prisėsti“. Antro labiau nei pirmo.

Srautas nuneša iki vidurio, netoli jungties. Viena akimi pastebiu, kaip mamulė su dieduku įsitaiso šalia, abu prie lango. „Gerai“.

Pasukęs galvą akių aukštyje matau keturkampį talonėlių komposterį. Senovinis – mechaninis, apsilaupusiais mėlynais metalo dažais. „Girdėjot – Maskvoje šiandien panaikino Kalinino vardo gatvę!” – vienas pensininkas garsiai paskelbia naujieną, pakėlęs galvą nuo savo planšeto.

Nėra kada galvoti, nei kas buvo Kalininas, nei kur yra Maskva – į mane tiesiasi viena po kitos šimtas rankų su talonėliais, mojuojančiais, kad paimčiau, įdėčiau į komposterį, žnektelčiau kumščiu per jo plikę, ištraukčiau sveiką su perforuotomis skylutėmis ir grąžinčiau atgal. Kitais žodžiais, atlikčiau Įšventinimo į Šio Autobuso Teisėto Keleivio rangą ritualą. „Gerbiu Kunigus“.

Rankų banga rodos nuslūgo. „Ar jau galiu išmušti savo?“. Mano tiesiamą ranką sustabdo vyras, kokių 35-ių, augalotas. Jis irgi ištiesta ranka. Jo akys prašo manęs išmušti jam pirmam.

Dešine paimu jo talonėlį. Lyg storesnis, išsirietęs pilvu žemyn. „Keista“. Nenori lįsti į tiesią siaurą komposterio burną. Gaištu laiką. „Tiek to“. Jau tiesiu savo kairę, kad išmušti skyles savo talonėlyje ir atiduoti jam, bet šis ranka suturi mano dešinę. Jo žvilgsnis ir pasipiktinęs, ir maldaujantis pažymėti Jo Talonėlį. „Tiek to“.

Kiek įstengiu – iki pusės – įstumiu Jo Talonėlį. Tebegniaušdamas savo sumaigytą talonėlį kairėje, kumščiu trinkteliu per komposterio plikę: „Czvangt!“ ir skvarbūs reti dantys iškanda eilę skylučių popieriuje. „Prašau“.

Vėl ištiesiu kairę – „Jau mano eilė!”. Kažkas tapšnoja per kairį petį. Pasuku galvą – dar vienas „Noriu Būti Keleiviu“ ?!

      - Jau Mano Eilė! – sakau ir sugrūdu iki galo savo prakaituotą talonėlį. „Trinkt!”. Komposteris užstrigo. Talonėlis nebeišsitraukia. 

      2017-05-01 Kaunas, Marius Mikulėnas

Kas yra Katarsis

Catharsis = Purgation of the Soul from its excessive Passions by the means of high fear and pity on the Story Heroes in Tragedy or Comedy.

"In his works prior to the Poetics, Aristotle had used the term catharsis purely in its medical sense (usually referring to the evacuation of the katamenia—the menstrual fluid or other reproductive material).^[10] Here, however, he employs it as a medical metaphor. F. L. Lucas maintains, therefore, that purification and cleansing are not proper translations for catharsis; that it should rather be rendered as purgation. "It is the human soul that is purged of its excessive passions."" [iš https://en.wikipedia.org/wiki/Catharsis]

Akimirkos čempionas

2017-04-27 Kaunas, Marius Mikulėnas

Prasiveržia gatvės muštynės ir susiplaka juodi treningai su blizgančiomis plikėmis į vieną prakaitu šnopuojančią masę. Akimirka ir žibintų arenoje nebelieka abejingų: vieni lekia kaip zylės į dreves drebėdami iš baimės kad patys negautų į nosį, kiti – vogčia dirsčioja už kampo, sirgdami už pasirinktą akimirkos „čempioną“, kuris pribaigs oponentą, leisdami kunkuliuojančiam kraujui ristis adrenalino sužnybtomis gyslomis į karštą galvą ir į gniaužiančias kumščius rankas. Pilkos gatvės praeivių masės nebėra – drumzlini bailiai paspruko. Akimirkoje liko Aistra nugalėti. Sukančios ratais, krankiančios Valkirijos šaižiais šūkčiojimais ragina čempioną paskubėti, kad galėtų nugalėtąjį pasigriebti Valhalos amžinybėn.

Sniego pinavijų giesmė

2017-04-17 Kaunas. Marius Mikulėnas.

2017-ų žiema. O, Slovakija, Slovakija! Pilna šeima. Mašina sava. Ritamės. Rida. Pilka dvasia. Kelionė brinko Via Baltika kely. Kur pažiūri – žibintai pakraštį. Raudoni iš priekio. O balti iš galo. Lekia. Jokio stopo. Dar nuspaudžiame pedalą.

Lenkijos pasieny nebeveikia stulpas.
Guli pasirėmęs į metalą pultas.
Buterbrodas sviesto Rimos rankų darbo
Šilta arbatėlė ant panelės lanko.

Broliai apsiblausę – dar anksto, miegelis
Pienu trykšta rūkas, valytuvai valo
Tykšta šyva brydė po guminiais raštais
(Ratų) Pėdsakus palieka – Į Slovakus lekia.

Traukiam daina, lenkų tremoro nepaisom,
Kam ta radijuša, kai mes gerkles laidom
Traukiam kalnus mūro, saulės rytą kviečiam
Žvengiam eržilėliais ir pakinktus spaudžiam.

„Kirie eleison...“ užgiedojo Slovakijos radijo eteris, kirtus Lenkijos sieną už Katovicų.

-        O, baigėsi šnypštimo era, - pasakė Rima ir atsilošė. Jai aukšti tonai rėžė klausą, išugdytą gaudyti subtilius klasikinės muzikos garsus.

-        Kuo tau, brangioji, šnypštimas netinka? – pasakė Marius mesdamas įkypą rudų akių žvilgsnį nuo vairo.

-        Nesuprantu, kaip tu gali klausytis šnypštimo, - atsakė Rima ir užsimerkė. „Nenoriu veltis į tas kvailas protingo vyro diskusijas. Kaip jam nepabosta?“.

-        Puiku, dabar klausysimės šventų slovakiškų mišių choro, - Marius atsigręžė į vaikus, - Sauliau, Diomedai, matote kokį aukštą kalną apvažiuojame? Mes jau Slovakijoje! Ar neprailgo kelias?

-        NE! – berniukai nė galvos nepakėlė nuo planšečių.

Čia suskambo Rimos telefonas.

-        Alio! O labas, sesyt, mes ką tik įvažiavome į Slovakiją. Taip taip, iš namų. Nakvojom Varšuvoj. Vaikai? Gerai. Kaip tu? Ir tau. Bučkis. Iki iki.

Posūkis keitė posūkį. Lenkiškų „PL“ ženklo automašinų numerius gausiai skiedė slovakiški „SK“ ženklai, paprieskoninti „CZ“, „DE“ na ir žinoma, mūsų žydrojo turkio 1997 metų vokiškos kokybės svajonių flagmanas – Audi A4, ant kurio didžiavosi ženklas „LT“. Trūko tik lipduko – vilniečių palinkėjimo kauniečiams „Kaunieti, niekada nepasiduok“ – žalios varlės rankomis ir kojomis apsivijusios raudoną gandro snapą, kad nenurytų. Įdomu, jeigu Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo kariauna būtų turėję plakatų spausdintuvus, kokiais memais būtų nusagstę Juodosios jūros pakrantės tvoras, kurias apšlapino apsvaigę nuo pigaus vietinio vyno ir įsiamžinimo Europos istorijoje šlovės?

„Kirie eleison...“ giedojo katalikišką mišių giesmę vienintelė nešnypščianti radijo stotis Slovakijos kalnų kely, pasveikindama dar vieną slidininkų – svirdulių šeimynėlę atvykus į Rytų Europos Sniego Meką – Liptovsky Mikulasz Jasna slidinėjimo kurortą.

UFO Mountain Trail Story

2017-04-23 by Marius Mikulėnas

One. Two. Three.

1,2,3 – “Stone”. I sit. Bench. In stone. “Cold As Stone”. Not he, my husband. Me. Stone. Me.

1,2,3 – “Paper”. My eyes had dried. So is my mind.

1,2,3 – “Scissors”. Cut. Thousand pieces. Apart. Let them fly. Around. Away from heart.

Traces in forest sand. My childhood. Still alive. Under the firs, pines and cedars of this valley. In its trails I can hear my feets, bumping the trunks by my stick. My laughs and my joys. No FBs, no Tweets, no “Google On”. Today I ask. Only me: “Are You Me?”.

I let the breeze catch my hairs and showel it around my face, to make me feel the dance of the green queen of this evening scenery. Pines, Firs and more Pines.

“Hilary! Elwyn!” – a thunder struck me off. A wide muscle man in the middle of rugged loggers. Waving hand. “Me?”

“Elwyn!” – the man shook his hand in the air: once, twice, on three he balled his fist. “H”? Is his smile growing wider?”. The man shook his hand again – one, two, three – he stopped his palm flat down. “I? H.I.? HI? Noway!”

-        Elwyn!

-        Nick? Riki?!

I don’t see the man. I see a slim 12 year older with the shine of his teeth from cheek to cheek. Snow white as the snowdrift on a fir, before it goes down under my worn collar. I see us going down the trail to the elementary school of “Mdm. Laurey”. Monday, Tuesday, Wednesday, Thursday, Friday. I see us biking, hiking, hiding, swinging, mushrooming and fishing. Saturday. I see us in the church. Sunday.

* * * * * * * *

He was back from the mountain woods at “Oregon”. His head full of cedar chips. It took 4 hours and 8 man to put a single cedar down. A day to celebrate. He joined his fellows for a glass of beer. He is still outside the “Old Otter” tavern, making prats about the last year’s contest of loggers, about the League, about the coming contest in Luisville. They should make a team and go for the prize. Aren’t they the smartest loggers in the “Devil’s Staircase Wilderness”?

“Who is that?” he saw a young woman in violet T-shirts and white jeans sitting on a white stone bench by the far end of conifers’ terrace. Fresh flesh. Full Blood. “What is she doing?”. A woman shook her hand and balled her fist. “Strange”. A women shook her hand again. Fingers straight, palm down. She turned her face to him. “Elwyn?!”. The woman shook her hand and moved two fingers apart mimicking scissors.

“HILARI. ELWYN.”

1,2,3 – he closed his eyes. He saw the same 11 year old Elwyn, the daughter from hippy Hilaries’ family who used to grow weed in their small garden. Long before the smoking had been legalized by the State. Before some of the local bed & breakfast tapped into the lucrative niche of marihuana trail tourism.

1,2,3 – he opened his eyes. He saw them going to “Mdm. Laurey” elementary, then into “Laurey” middle grade.

1,2,3 – he saw her watching him from the backseat of their old rusty Dodge Caravan, leaving him on the blue Trophy 250 bike behind the cloud of dry road dust. Nebraska. He never heard from her again.

Hilari! Elwyn! – He caught her gaze. He raised his hand to shake three times. He hoped the surrounding mountains will echo his will to meet her: ELWYN!

* * * * * * * *

The sound of rough pebble stones crushing into each other beneath the rubber tires of Jeep coming for a beer&snack @OldOtter Inn. A dozen of loud voices. Hungry for Adventures in the “Devil’s Staircase Wilderness”. Some of them witnessed a young man and a woman sitting on a bench at far end of terrace. They couldn’t see two fountains of hidden joy suddenly erupted and overflowing the heart of that old stone they sit on.

-        Hi, Riki! Hi, Elwyn! What a surprise! – A sudden shadow with long white hairs woven into a hundreds of braids with colorful beads lumped his ass into between them.

-        G.A.R.R.Y ? - Elwyn said.

-        Asshole! – Riki said and gave more space to him. “Grrr.” Riki’s old school memories are back.

-        What’s Up? Are you together up for a search of the fallen UFO? Same as all of us here, too?

-        WHAT? – Elwyn opened her brownish eyes wide. The deep blue sky reflected from her eyes as the ocean surrounding two lonely islands. – What you talk about, Garry?!

-        Bullshit. – Riki was faster. – See those fleet of Jeeps, BMWs and other off-road metal garbage? They had caught the virus – the message over FB how the UFO crashes upon the slope near Devil’s Staircase Trail…

-        … It is not a bigger Bullshit than to find you, Riki, working as a lumber jack. What happened to your drive for astrophysics?

-        Shut up, Garry. The guy who uploaded the video claimed he has retrieved the file from the digital camera he found in the abandoned Lincoln some 3 miles from here. Do you believe that? See how steep road is coming here? Can you imagine limousine driving here?

-        Actually, once I had been planning the wedding on the plateau in Great Smokies at Appalaches. The Bride demanded a 24-seats limo to drive her right to the podium of white doves. That was rough. But I did it.

-        The white doves or the Podium? – Garry asked. Face white as birch.

-        Alone? – Riki stopped shriveling.

-        Yes. I had organized. Everything. Including the log cutting service to make the last 200 meters through the forest.

-        Now, Riki, do you believe UFO could crash here? – Garry lit his smile. The scarf on the left corner of the top lip lifted up. - Are you Up for Ufo Hunt?

One, two, three. Fist in Ball. Paper over. Scissors. Cut.

Iš Romainių restorano istorijų: O Rūpusis Blyne!

2017-04-17 Kaunas. Marius Mikulėnas.

Kokią frustraciją apturėjau šįryt dėl žodžių deficito rašymo varžybose! Rima įplazdeno į mano violetinį urvą, nutraukė violetines užuolaidas nuo lango ir su kraugerišku pasigėrėjimu žvelgdama į mano violetinių paakių duobučių dugną, metė iššūkį:

-        - Kaži, jau kuris iš mūsų parašys geresnę trumpą istoriją?

-        - Rašys parašys... Kaži, kuri čia zylė, o kuris – genys...

-        - Ką ten murmi po nosim?

Aš nustojau krutinti lūpas, bet Rima pamatė konvulsyvų mano rankos judesį „Dramatica: A New Theory of Story“ ir „Screen Writing“ tomų link:

-        Rašom apie mūsų kelionę į kalnus. Dabar. Ir užversk tas teorijų knygas. Gana. Ten apie mūsų kelionę nieko neparašyta. Užteks, kiek jau žinai.

„Kakutis!” pasijutau keturiasdešimties sulaukusiu liurbiu, iš kurio skrandžio šulinio atsklido skandinamo herojaus balsas „DAVAI! BANZAI!”. Išgirdusi “DAVAI” komandą, širdis ėmė belstis į gerklę. “Kakutis!” Nurijau nerimo gumulą ir uždraudžiau savo vidaus organams apleisti mane ką tik paskelbto karo lauke.

-        Turi popieriaus ir kuo rašyti?

-        Va šito gėrio turiu daug. – pabėriau penkis tušinukus ant stalo ir penkiasdešimties lapų pluoštą nuėmiau nuo penkių šimtų sužalotų rašliava lapų krūvikės.

-        O tu nerašysi?

-        Aš, bėėė... blaaa... – purtydamas galvą pirmyn ir atgal išbandžiau naują idėjų naujai istorijai generavimo techniką, kad vienu avino smūgiu stuktelti ir sugriauti priešais iškilusią triaukštę rašytojo bloko sieną. – Aš šitą... na... tą... kompi... uterį... tuoj... pakursiu...

Kompiuterio ventiliatorius suurzgė ir mano pirštai kaip dviejų vorų kojos ėmė lakstyti klaviatūra aukštyn žemyn. Ekrane vienu klavišo spustelėjimu pirštai atvėrė tyra elektra šviečiantį „lapą“.

„Niu, koks ten liapas – tiesiog milijardas nuliukių – baronkyčių, sugrūstų silicio kristaluose, į kurių skylutes įnirtingai skverbiasi vienetukų kotiukai ir teip tiankiai trina, kad nespėji susivokti, kur vienas žybt prasideda, o kur – baigiasi.“ - paslaugus protas praskleidė uždanga pakviesdamas Maestro žengti į Miglovaros Teatro Erdvę ir čiupus žiūrovams už jų ūkanotų gaurų, suverpti keturių gijų siūlą, kuriuo popierinėje avanscenoje atausti Mikulėnų kelionės į kalnus istorijos audeklą.

Vogčia matau, kaip Rima užkempa krūtimis tą didžiulę lapų krūvą. Vienoje rankoje lapas, kitoje – švytuoklė, taškanti tušą: „Kai...rėn! Deši...nėn! Zigza...Gu!”

Rimos rankos paklūsta nematomai jėgai ir šią akimirką pakaušiu pajuntu Dievo egzistavimą. „Tias, kuris kvėpuoja į pakiaušį ir priverčia liokį šiokti ir yra Dievuliukas“.

-        Nežiūrėk, - Rima ima šventąją Aristotelio Poetiką greitai nuo greta glotniai sugulusių knygų stirtos, be sentimentų praskėčia ir pastato stačią tarp mano ir savo veido – tarsi čia mes žvilgsnių smigį žaistume. Aristotelio! Poetiką! Ji ką, nežino kad šis veikalas prieš 2000 metų padėjo pradžią didžiųjų teatro režisierių, scenaristų, rašytojų ir šiaip komediantų kartoms?!

-        Rašai? – Rimos plieno spalvos žvilgsnis užkardė įniršusio buliaus išbėgimą į koridą. Šiuolaikinė Moteris pastatė Antikinio Vyro Poeziją į pozą.

O aš? O mano eilės garbanotos juodais įspaudais jau klapsėjo per pirštus srūvančiais elektronų impulsais anapus laiko ir erdvės į korėjiečio Samsungo smegenų raukšles, praturtindama korėjiškų hieroglifų jambus tokiais kaunietiškais rimais kaip „stulpas – pultas“, „valo – ratų“, „šeima – sava“.

-        Tu? Jau? – Rimos tušinuko plunksnagalio slydimas baltoje baleto salėje šmaukšt ir sustojo.

-        352 žodžių. Va. – pirštu bedžiau į ekrano apačios kairėje baltą skaičių mėlynoje juostelėje. Jaučiau, kaip grįžta kvapas iš Miglovaros erdvių. „Aha. Marius“ – perbraukiau per šerius ant žando, kuriuos svečiuose pavadindavau barzda.

-        Va. – iš spausdintuvo ryklės ištraukiau dar karštą nuo lazerio akies skrudinimo laputį.

-        Te. – Rima paguldė praskėstą Aristotelio barikadą į biologiškai natūralią būseną ir valgomojo stalo stiklu stumtelėjo savąją minčių ristūnų kavalkadą.

-        Oho! Penki lapai! Nu pa.va.rei. – širdis zovada ėmė bumpsėti.

„Ne, nu neįmanoma. Iš kur toks ryžtas. Iš kur tokia ištvermė. Iš kur tokia d i s c i p l i n a. Ir aplamai nesąžininga – mano vienišas laputis prie Penkis. Drūtus kaip kaimo bernus.“ – ėmiau tyrinėti Rimos atminties ganyklas. Kuo daugiau knisausi jos rankraščio tiesybėse, tuo labiau plėtėsi manų akių vyzdžiai. „Gal nuo prieblandos?“ mirksėjo ištikimasis protas, atsistojęs tarp manęs ir snieguoto Velykų ryto saulės atspindžių lango. Visgi vyzdžiai plėtėsi iš nuostabos, kaip ši jaunutė trisdešimtmetė po trijų mėnesių sugeba taip smulkiai prisiminti ištisą savaitės trukmės chronologiją.

„O Rūpusis Blyne!”

Jeigu dabar man į smilkinį staigiai įremtumėte rūkstantį cigaretės... (čia kostelėjau) Berettos m9 pistoleto galą ir įsakytumėte: „kalnų istorija arba mirtis!”, mano gebėjimas purpsėti baigtųsi ties „važiavom. Slovakija. Tatrai. Sniegas. Brangus Alus. Brangios slidės. Brangios naktys. Brangūs vaikai. Brangi žmona.“ Na, ne tą norėjau pasakyti. Bet bukas Berettos vamzdžio žvilgsnis juk nebeleidžia pasitaisyti?

Tai Jums ne mokymąsis rašyti. Trys metai „kaifo“ vartytis būsimo rašytojo kančiose:

-        Brangusis, išnešk šiukšles.

-        Negaliu, brangioji, mokinuosi rašyti istoriją.

-        Brangusis, išvesk vaikus pasivaikščioti.

-        Negaliu brangioji, mokinuosi rašyti.

-        Brangusis, o tu žaidi?

-        Brangioji, tyrinėju žaidimo istorijos naratyvą.

-        Brangusis, kada nupirksi sofą?

-        Brangioji, kai tik išmoksiu rašyti.

Apskritai nesuprantu, kaip galėjau sau leisti atsidurti už to mašinos vairo. Tai dūris į tampančio rašytoju savimonę. Bet esu dėkingas, kad Rimos rašte skundesio dėl išnykusios sofos nėra. „Kokia mandagi mergaitė. Ji tik liūdnai pastebėjo, kad buvo liūdna vienai krauti daiktus, kurių dalį stebuklo dėka sutalpinau į Audi bagažinę“.

-        ŠAUNUOLĖ, - man nusviro rankos ketvirtame lape, kur ji pradeda mūryti ketvirtą kelionės istorijos sieną. Sakinys po sakinio. Nuosekliai ir svariai tarsi LDK metraštininko Motiejaus Stryjkovskio įsikūnijimas. Tarsi nematoma ranka lipdė molis „tekšt“ prie molio „plekšt“ „Būdą Mikulėnų šeimynos kelyje į Tatrų kalnus“. „Moterie, Tu vėl Laimėjai“ – liežuvis nesirangė ištarti tokių žodžių, bet etikos raumenys sužnybo skruostus ir ištempė į plačią šypseną, - SVEIKINU!