Tokata Fuga

Iš Romainių restorano istorijų: O Rūpusis Blyne!

2017-04-17 Kaunas. Marius Mikulėnas.

Kokią frustraciją apturėjau šįryt dėl žodžių deficito rašymo varžybose! Rima įplazdeno į mano violetinį urvą, nutraukė violetines užuolaidas nuo lango ir su kraugerišku pasigėrėjimu žvelgdama į mano violetinių paakių duobučių dugną, metė iššūkį:

-        - Kaži, jau kuris iš mūsų parašys geresnę trumpą istoriją?

-        - Rašys parašys... Kaži, kuri čia zylė, o kuris – genys...

-        - Ką ten murmi po nosim?

Aš nustojau krutinti lūpas, bet Rima pamatė konvulsyvų mano rankos judesį „Dramatica: A New Theory of Story“ ir „Screen Writing“ tomų link:

-        Rašom apie mūsų kelionę į kalnus. Dabar. Ir užversk tas teorijų knygas. Gana. Ten apie mūsų kelionę nieko neparašyta. Užteks, kiek jau žinai.

„Kakutis!” pasijutau keturiasdešimties sulaukusiu liurbiu, iš kurio skrandžio šulinio atsklido skandinamo herojaus balsas „DAVAI! BANZAI!”. Išgirdusi “DAVAI” komandą, širdis ėmė belstis į gerklę. “Kakutis!” Nurijau nerimo gumulą ir uždraudžiau savo vidaus organams apleisti mane ką tik paskelbto karo lauke.

-        Turi popieriaus ir kuo rašyti?

-        Va šito gėrio turiu daug. – pabėriau penkis tušinukus ant stalo ir penkiasdešimties lapų pluoštą nuėmiau nuo penkių šimtų sužalotų rašliava lapų krūvikės.

-        O tu nerašysi?

-        Aš, bėėė... blaaa... – purtydamas galvą pirmyn ir atgal išbandžiau naują idėjų naujai istorijai generavimo techniką, kad vienu avino smūgiu stuktelti ir sugriauti priešais iškilusią triaukštę rašytojo bloko sieną. – Aš šitą... na... tą... kompi... uterį... tuoj... pakursiu...

Kompiuterio ventiliatorius suurzgė ir mano pirštai kaip dviejų vorų kojos ėmė lakstyti klaviatūra aukštyn žemyn. Ekrane vienu klavišo spustelėjimu pirštai atvėrė tyra elektra šviečiantį „lapą“.

„Niu, koks ten liapas – tiesiog milijardas nuliukių – baronkyčių, sugrūstų silicio kristaluose, į kurių skylutes įnirtingai skverbiasi vienetukų kotiukai ir teip tiankiai trina, kad nespėji susivokti, kur vienas žybt prasideda, o kur – baigiasi.“ - paslaugus protas praskleidė uždanga pakviesdamas Maestro žengti į Miglovaros Teatro Erdvę ir čiupus žiūrovams už jų ūkanotų gaurų, suverpti keturių gijų siūlą, kuriuo popierinėje avanscenoje atausti Mikulėnų kelionės į kalnus istorijos audeklą.

Vogčia matau, kaip Rima užkempa krūtimis tą didžiulę lapų krūvą. Vienoje rankoje lapas, kitoje – švytuoklė, taškanti tušą: „Kai...rėn! Deši...nėn! Zigza...Gu!”

Rimos rankos paklūsta nematomai jėgai ir šią akimirką pakaušiu pajuntu Dievo egzistavimą. „Tias, kuris kvėpuoja į pakiaušį ir priverčia liokį šiokti ir yra Dievuliukas“.

-        Nežiūrėk, - Rima ima šventąją Aristotelio Poetiką greitai nuo greta glotniai sugulusių knygų stirtos, be sentimentų praskėčia ir pastato stačią tarp mano ir savo veido – tarsi čia mes žvilgsnių smigį žaistume. Aristotelio! Poetiką! Ji ką, nežino kad šis veikalas prieš 2000 metų padėjo pradžią didžiųjų teatro režisierių, scenaristų, rašytojų ir šiaip komediantų kartoms?!

-        Rašai? – Rimos plieno spalvos žvilgsnis užkardė įniršusio buliaus išbėgimą į koridą. Šiuolaikinė Moteris pastatė Antikinio Vyro Poeziją į pozą.

O aš? O mano eilės garbanotos juodais įspaudais jau klapsėjo per pirštus srūvančiais elektronų impulsais anapus laiko ir erdvės į korėjiečio Samsungo smegenų raukšles, praturtindama korėjiškų hieroglifų jambus tokiais kaunietiškais rimais kaip „stulpas – pultas“, „valo – ratų“, „šeima – sava“.

-        Tu? Jau? – Rimos tušinuko plunksnagalio slydimas baltoje baleto salėje šmaukšt ir sustojo.

-        352 žodžių. Va. – pirštu bedžiau į ekrano apačios kairėje baltą skaičių mėlynoje juostelėje. Jaučiau, kaip grįžta kvapas iš Miglovaros erdvių. „Aha. Marius“ – perbraukiau per šerius ant žando, kuriuos svečiuose pavadindavau barzda.

-        Va. – iš spausdintuvo ryklės ištraukiau dar karštą nuo lazerio akies skrudinimo laputį.

-        Te. – Rima paguldė praskėstą Aristotelio barikadą į biologiškai natūralią būseną ir valgomojo stalo stiklu stumtelėjo savąją minčių ristūnų kavalkadą.

-        Oho! Penki lapai! Nu pa.va.rei. – širdis zovada ėmė bumpsėti.

„Ne, nu neįmanoma. Iš kur toks ryžtas. Iš kur tokia ištvermė. Iš kur tokia d i s c i p l i n a. Ir aplamai nesąžininga – mano vienišas laputis prie Penkis. Drūtus kaip kaimo bernus.“ – ėmiau tyrinėti Rimos atminties ganyklas. Kuo daugiau knisausi jos rankraščio tiesybėse, tuo labiau plėtėsi manų akių vyzdžiai. „Gal nuo prieblandos?“ mirksėjo ištikimasis protas, atsistojęs tarp manęs ir snieguoto Velykų ryto saulės atspindžių lango. Visgi vyzdžiai plėtėsi iš nuostabos, kaip ši jaunutė trisdešimtmetė po trijų mėnesių sugeba taip smulkiai prisiminti ištisą savaitės trukmės chronologiją.

„O Rūpusis Blyne!”

Jeigu dabar man į smilkinį staigiai įremtumėte rūkstantį cigaretės... (čia kostelėjau) Berettos m9 pistoleto galą ir įsakytumėte: „kalnų istorija arba mirtis!”, mano gebėjimas purpsėti baigtųsi ties „važiavom. Slovakija. Tatrai. Sniegas. Brangus Alus. Brangios slidės. Brangios naktys. Brangūs vaikai. Brangi žmona.“ Na, ne tą norėjau pasakyti. Bet bukas Berettos vamzdžio žvilgsnis juk nebeleidžia pasitaisyti?

Tai Jums ne mokymąsis rašyti. Trys metai „kaifo“ vartytis būsimo rašytojo kančiose:

-        Brangusis, išnešk šiukšles.

-        Negaliu, brangioji, mokinuosi rašyti istoriją.

-        Brangusis, išvesk vaikus pasivaikščioti.

-        Negaliu brangioji, mokinuosi rašyti.

-        Brangusis, o tu žaidi?

-        Brangioji, tyrinėju žaidimo istorijos naratyvą.

-        Brangusis, kada nupirksi sofą?

-        Brangioji, kai tik išmoksiu rašyti.

Apskritai nesuprantu, kaip galėjau sau leisti atsidurti už to mašinos vairo. Tai dūris į tampančio rašytoju savimonę. Bet esu dėkingas, kad Rimos rašte skundesio dėl išnykusios sofos nėra. „Kokia mandagi mergaitė. Ji tik liūdnai pastebėjo, kad buvo liūdna vienai krauti daiktus, kurių dalį stebuklo dėka sutalpinau į Audi bagažinę“.

-        ŠAUNUOLĖ, - man nusviro rankos ketvirtame lape, kur ji pradeda mūryti ketvirtą kelionės istorijos sieną. Sakinys po sakinio. Nuosekliai ir svariai tarsi LDK metraštininko Motiejaus Stryjkovskio įsikūnijimas. Tarsi nematoma ranka lipdė molis „tekšt“ prie molio „plekšt“ „Būdą Mikulėnų šeimynos kelyje į Tatrų kalnus“. „Moterie, Tu vėl Laimėjai“ – liežuvis nesirangė ištarti tokių žodžių, bet etikos raumenys sužnybo skruostus ir ištempė į plačią šypseną, - SVEIKINU!