Tokata Fuga

Sniego pinavijų giesmė

2017-04-17 Kaunas. Marius Mikulėnas.

2017-ų žiema. O, Slovakija, Slovakija! Pilna šeima. Mašina sava. Ritamės. Rida. Pilka dvasia. Kelionė brinko Via Baltika kely. Kur pažiūri – žibintai pakraštį. Raudoni iš priekio. O balti iš galo. Lekia. Jokio stopo. Dar nuspaudžiame pedalą.

Lenkijos pasieny nebeveikia stulpas.
Guli pasirėmęs į metalą pultas.
Buterbrodas sviesto Rimos rankų darbo
Šilta arbatėlė ant panelės lanko.

Broliai apsiblausę – dar anksto, miegelis
Pienu trykšta rūkas, valytuvai valo
Tykšta šyva brydė po guminiais raštais
(Ratų) Pėdsakus palieka – Į Slovakus lekia.

Traukiam daina, lenkų tremoro nepaisom,
Kam ta radijuša, kai mes gerkles laidom
Traukiam kalnus mūro, saulės rytą kviečiam
Žvengiam eržilėliais ir pakinktus spaudžiam.

„Kirie eleison...“ užgiedojo Slovakijos radijo eteris, kirtus Lenkijos sieną už Katovicų.

-        O, baigėsi šnypštimo era, - pasakė Rima ir atsilošė. Jai aukšti tonai rėžė klausą, išugdytą gaudyti subtilius klasikinės muzikos garsus.

-        Kuo tau, brangioji, šnypštimas netinka? – pasakė Marius mesdamas įkypą rudų akių žvilgsnį nuo vairo.

-        Nesuprantu, kaip tu gali klausytis šnypštimo, - atsakė Rima ir užsimerkė. „Nenoriu veltis į tas kvailas protingo vyro diskusijas. Kaip jam nepabosta?“.

-        Puiku, dabar klausysimės šventų slovakiškų mišių choro, - Marius atsigręžė į vaikus, - Sauliau, Diomedai, matote kokį aukštą kalną apvažiuojame? Mes jau Slovakijoje! Ar neprailgo kelias?

-        NE! – berniukai nė galvos nepakėlė nuo planšečių.

Čia suskambo Rimos telefonas.

-        Alio! O labas, sesyt, mes ką tik įvažiavome į Slovakiją. Taip taip, iš namų. Nakvojom Varšuvoj. Vaikai? Gerai. Kaip tu? Ir tau. Bučkis. Iki iki.

Posūkis keitė posūkį. Lenkiškų „PL“ ženklo automašinų numerius gausiai skiedė slovakiški „SK“ ženklai, paprieskoninti „CZ“, „DE“ na ir žinoma, mūsų žydrojo turkio 1997 metų vokiškos kokybės svajonių flagmanas – Audi A4, ant kurio didžiavosi ženklas „LT“. Trūko tik lipduko – vilniečių palinkėjimo kauniečiams „Kaunieti, niekada nepasiduok“ – žalios varlės rankomis ir kojomis apsivijusios raudoną gandro snapą, kad nenurytų. Įdomu, jeigu Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo kariauna būtų turėję plakatų spausdintuvus, kokiais memais būtų nusagstę Juodosios jūros pakrantės tvoras, kurias apšlapino apsvaigę nuo pigaus vietinio vyno ir įsiamžinimo Europos istorijoje šlovės?

„Kirie eleison...“ giedojo katalikišką mišių giesmę vienintelė nešnypščianti radijo stotis Slovakijos kalnų kely, pasveikindama dar vieną slidininkų – svirdulių šeimynėlę atvykus į Rytų Europos Sniego Meką – Liptovsky Mikulasz Jasna slidinėjimo kurortą.