Gilus vidurnaktis. Grįžtame namo iš tolimos kelionės – aš ir
abu mano seneliai. Stovime autobusų stotelėje. Aš laikau rankose stebuklingą
prietaisą, kuris nugabena ten, kur širdis geidžia.
Stotelėje žmonių daug. „Noriu autobuso namo“. Sustoja
prailgintas 18-tasis. „Pala – jis mums nepakeliui, juk pirma turiu užvežti
senelius į jų namus Kooperacijos gatvėje, o iš ten – keliauti į tarpmiestinių
autobusų stotį, ten sėsti į Kauno autobusą ir važiuoti namo“. 18-tasis
nuvažiuoja.
- Noriu Mus į Namus.
Atvažiuoja kitas. Baltai oranžinis su žaliomis dryžėmis ant
šono. Ant kaktos šviečia „18“. Prailgintas ir praaukštintas.
- Gal maršrutas pasikeitė? – sako mamulė,
niuktelna dieduką ir skuba į autobuso ryklę - duris, kad prasibrauti pirma tarp
tašėmis, prakaitu ir prisiminimais nešinų žmonių.
Aš delsiu. „Noriu Namo!”. Atvažiuoja dar vienas. Toks pats „18“. „Ką?! O kitokių nėra?!”.
Atvažiuoja pora naujų žibintų – net iššoku kelis žingsnius
iš eilės. Šitas geltonas ir be numerių.
„Keista... Teks patikėti ir grįžti į antrą aštunioliktąjį...“
– matau, kaip mano pusėje vartų gerklė tarsi specialiai lūkuriuodama manęs delsia
prasiverti, todėl keleiviai plūsta per dešinį žandą. Mamulė su dieduku ką tik
įžengė per slenkstį. Ir man metas.
Vos įlipau, mane pastvėrė žmonių kūnų srautas, plūstantis
gylyn – kur yra vietų ir sėdynių. Visomis eilėmis. Pensininkai ir šiaip solidūs
vyrai bei moterys – visi veržiasi laimėti Derbio lenktynes iki Sėdynės. Šią
sakralinės įtampos minutę jie tetrokšta dviejų dalykų: „Namo“ ir „Prisėsti“. Antro labiau nei pirmo.
Srautas nuneša iki vidurio, netoli jungties. Viena akimi
pastebiu, kaip mamulė su dieduku įsitaiso šalia, abu prie lango. „Gerai“.
Pasukęs galvą akių aukštyje matau keturkampį talonėlių komposterį.
Senovinis – mechaninis, apsilaupusiais mėlynais metalo dažais. „Girdėjot –
Maskvoje šiandien panaikino Kalinino vardo gatvę!” – vienas pensininkas garsiai paskelbia
naujieną, pakėlęs galvą nuo savo planšeto.
Nėra kada galvoti, nei kas buvo Kalininas, nei kur yra
Maskva – į mane tiesiasi viena po kitos šimtas rankų su talonėliais,
mojuojančiais, kad paimčiau, įdėčiau į komposterį, žnektelčiau kumščiu per jo
plikę, ištraukčiau sveiką su perforuotomis skylutėmis ir grąžinčiau atgal. Kitais
žodžiais, atlikčiau Įšventinimo į Šio Autobuso Teisėto Keleivio rangą ritualą. „Gerbiu
Kunigus“.
Rankų banga rodos nuslūgo. „Ar jau galiu išmušti savo?“.
Mano tiesiamą ranką sustabdo vyras, kokių 35-ių, augalotas. Jis irgi ištiesta
ranka. Jo akys prašo manęs išmušti jam pirmam.
Dešine paimu jo talonėlį. Lyg storesnis, išsirietęs pilvu
žemyn. „Keista“. Nenori lįsti į tiesią siaurą komposterio burną. Gaištu laiką. „Tiek
to“. Jau tiesiu savo kairę, kad išmušti skyles savo talonėlyje ir atiduoti jam,
bet šis ranka suturi mano dešinę. Jo žvilgsnis ir pasipiktinęs, ir maldaujantis
pažymėti Jo Talonėlį. „Tiek to“.
Kiek įstengiu – iki pusės – įstumiu Jo Talonėlį.
Tebegniaušdamas savo sumaigytą talonėlį kairėje, kumščiu trinkteliu per
komposterio plikę: „Czvangt!“
ir skvarbūs reti dantys iškanda eilę skylučių popieriuje. „Prašau“.
Vėl ištiesiu kairę – „Jau mano eilė!”. Kažkas tapšnoja per kairį petį.
Pasuku galvą – dar vienas „Noriu Būti Keleiviu“ ?!
-
Jau
Mano Eilė! – sakau ir sugrūdu iki galo savo prakaituotą talonėlį. „Trinkt!”. Komposteris užstrigo. Talonėlis
nebeišsitraukia.
2017-05-01 Kaunas, Marius Mikulėnas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą