Ai! Akacijų Spyglys Mano Liežuvyje!

Filosofas Žirafa Žiugrafas III stovėjo akacijų giraitės pakraštyje ir čiaumojo saldžių šakelių ūglių viršūnėles. Jis stebėjo, kaip iš Burbulo viršaus žemyn rangėsi keturios virvutės  – Geltona, Violetinė, Juoda ir vos įžiūrima Balta, dantyse įsikandusios po žėrintį kostiumą. „Kažkam atėjo metas vaidinti“ galvojo Žirafa. 

Iš krūmų iššoko trys paršeliai su gaisrininkų šalmais. Iš paskos išbėgo Vilkas su baltais triusikais rožinėmis širdelėmis ir suriko: PALAUKIT! NESPĖJU! 

Vyriausias paršelis atsisuko ir rėžė: Jeigu padusai, tai nėra ko su mumis žaisti gaudynių!

- Taip, pažaiskime Slėpynių! – nudžiugo storiausias KRIUKSIS ir pasitaisė vis smunkantį raudoną šalmą. 

- O ne, ne, tik ne Slėpynių, atsibodo laukti, kol šitas Vilkas suras mus visus.- jauniausio paršelio balsas buvo vos girdimas iš po visai ant galvos užgriuvusio šalmo. – Vykis, Vilke!

Bet Vilkas nespėjo ir amtelti kaip Geltonoji virvutė apsirangė aplink jį, surietė į ožio ragą ir užvilko žėrintį kostiumą. Kostiumas sužaibavo, puftelėjo Ametisto dūmų debesėlis ir Vilkas rožiniais triusikais virto į Piktą Nasrus Iššiepusį Vilką, kuris atsigręžė į tris paršiukus ir, krauju pasruvusiomis akimis, nemirksėdamas rinkosi, kurį suėsti pirmą.

- Gal visgi bėgam žaisti Gaudynių – sukriuksėjo storasis Paršiukas ir paknopstomis šoko į kukurūzų lauką atgal į savo medinę trobelę. Baltoji virvutė kaip siauras plonas debesėlis su žėrinčiu kostiumu nusirangė iš paskos. Vilkas pakėlė šlapią nuo varvančių seilių snukį į dangų ir užstaugė.

 

- PALAUK IR MANĘS! – sužviegė iš po gaisrininko šalmo jauniausias paršelis ir nušokavo pavymui. Juodoji virvutė su kostiumu irgi. 

- Ech, Vilke Vilke, tai ką? Vėl pas bandysi suėsti mano brolius? Vėl brausiesi pas mane į namus per kaminą? Tai kiek kartų turėsiu šutinti tavo kailį verdamų bulvių puode, kol suprasi, kad ėsti kiaulienos nesveika? O paskui vėl turėsime tave slaugyti? KAIP MAN VISA TAI NUSIBODO! 

Violetinė virvutė kybojo Vyriausiam Paršeliui virš galvos. Palaukė, kol jis baigė savo monologą – vienišą kalbą, stvėrė į glėbį, suraizgė, įgrūdo į žėrintį kostiumą ir PUFT! Iš Ametisto dūmų kamuolio išbėgo rambus Šernas su riestomis į dangų iltimis.

Savo siauromis iš po uždribusių antakių akutėmis Šernas nužvelgė priešais stovintį gauruotą Vilką, mataruojantį nekantriai ilga susivėlusia uodega: „KOKS DIDELIS ŽVĖRIS!”. Šernas į atvirą kovą su Vilku stoti pirmas nedrįso.

Vilkas kurį laiką pastovėjo, tada lėtai apsisuko ir nėrė paskui kukurūzų lauko sienoje pranykusias riestąsias Kriuksių uodegytes.

„Ech, tu, kvaily...“ pagalvojo Šernas ir nurisnojo į savo mūrinę trobelę kukurūzų lauko pakraštį laukti parbėgančių savo brolių. O mūsų filosofas Žirafa prisimerkęs į dangų pažiūrėjo į ryškiai šviečiančią saulę: ar jam pasirodė, ar jos akys iš tikrųjų pasisuko į ten, kur nubėgo Vilkas? Ar iš tikrųjų jam kelią nušvietė ryškesniu už dienos šviesą spinduliu?

- Ai! – subliuvo Žirafa. Jis ką tik įsidūrė sau į liežuvį spygliu, kurio nepastebėjo čiaumodamas saldžiuosius akacijos ūglius. Po akimirkos Žirafa užbliovė: AHA! ŽINAU, KAD KAŽKAS TURI VALDYTI VIRVUTES!”. 

      2017-05-03, Kaunas. Marius Mikulėnas